Kiek teko skaityti, nuomonės apie „Puolusiųjų“ seriją gana prieštaringos, ji arba labai patinka, arba visiškai išpeikiama. Kaip jau minėjau „Kenčiantieji“ man paliko daug didesnį įspūdį nei „Puolusieji“. Tačiau „Aistringieji“ – tikras nusivylimas…

Kaip ir galima tikėtis, knyga prasideda lygia toje pačioje vietoje, kur baigėsi antroji dalis. Liusė pradeda keliauti į savo praeitus gyvenimus su Pranešėjais, norėdama

Dauguma skaitytojų, manau, labiau domisi meilės linija šioje knygoje, o ne kova tarp gėrio ir blogio, angelų ir demonų. Danielis, geras vyrukas, prieš Kemą, blogą vyruką. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Skaitant atrodys, kad įvykiai lengvai nuspėjami, tačiau viskas šiek tiek komplikuosis, kai kurie poelgiai paliks klaustukų. „Kenčiantieji“ pažers daugybę mįslių, todėl knyga iki pat galo liks prikaustanti ir įdomi.

„Kenčiantieji“ pasitinka mus naujoje vietoje – nuostabioje Kalifornijoje, Pakrantės mokykla kardinaliai skiriasi nuo Kardo ir Kryžiaus. Saulė, paplūdimiai, neįtikėtini pastatai su langais iki žemės, kuriuose vyksta pamokos. Ne gana naujos vietos, knygoje atsiranda naujų veidų – Šelbė, Liusės kambariokė, ir mielas draugiškas Mailsas. Taip pat knygoje svarbūs ir du Liusės mokytojai, na, užteks pasakyti, kad jie tikrai nepanašūs į jokius kitus : )

Žinoma, dar yra Danielis ir jo nepaprasti sparnai… Rašytoja tikrai pasistengė juos aprašydama. Kaip ir galima tikėtis, vaikino pagrindinis tikslas – apsaugoti Liusę. Tačiau ne tik nuo blogiukų, bet ir nuo jos pačios praeities. Štai čia ir prasideda spėlionės, ką Danielis slepia.

Panašu, kad Lauren Kate išvengė tarpinės – nuobodžiosios – antrosios serijos knygos sindromo. „Kenčiantieji“ man buvo daug įdomesnė ir labiau prikaustanti nei „Puolusieji“.

Anotacija

Atskirta nuo savo mylimojo, puolusio angelo Danielio, Liusė jaučiasi kaip pragare. Jiems prireikė amžinybės atrasti vienas kitą, dabar jis sako, jog turi pasitraukti, kad išgaudytų Atstumtuosius – nemirtinguosius, kurie siekia nužudyti Liusę. Danielis slepia mylimąją Kalifornijoje, „Pakrantės“ mokykloje, kartu su nepaprastai talentingais mokiniais nefilimais, puolusiųjų angelų ir žmonių vaikais. Mokykloje Liusė išsiaiškina, kas yra tie seniai ją lankantys šešėliai, kaip ji gali pažvelgti pro juos į ankstesnius savo gyvenimus. Bet kuo daugiau Liusė sužino, tuo labiau ima įtarti, kad Danielis ne viską jai papasakojo. Jis kažką slepia… kažką pavojinga. Jeigu Danielio nupasakota praeities versija nėra tiesa? Jeigu jai lemta būti su kažkuo kitu?..

Detalės

„Puolusiųjų“ saga: „Puolusieji“, „Kenčiantieji“, „Aistringieji“.

Originalas: “Tornment“, anglų k., 2010
Vertimas: „Kenčiantieji“, romanas, 512 psl., Obuolys, 2011

Dienoraštis pradedamas kai Ana eina keturioliktus metus, o žydai jau turi nešioti geltonas žvaigždes Amsterdame. Ana įprasta graži mergaitė, flirtuojanti su berniukais, šiek tiek įžūli. Tačiau vieną dieną visa Frankų šeima priversta slėptis. Jie persikrausto į puikiai užmaskuotą ir iš anksto rengtą slėptuvę su van Danų šeima. Jiems padeda buvę bendradarbiai ir geri draugai.

Per dvejus metus, kuomet aštuoni žmonės slepiasi mažoje slėptuvėje, pasitaiko visko, būna ir gerų, ir blogų laikų. Bėgant laikui, keičiasi ir pati Anos rašymo maniera, ji susitelkia nebe į gyvenimiškas smulkmenas, o į jausmus. Auga ne tik pati mergaitė, bet bręsta ir jos asmenybė.

Puikiai susidoroję su visais pavojais, Frankai ir van Danai buvo įskųsti jau besibaigiant karui. Šeimos išskirtos, visi išsiųsti į skirtingas koncentracijos stovyklas. Ana Frank mirė likus vos dviems mėnesiams iki išvadavimo. Tačiau didžiausia ironija yra tai, kad mergaitės, kaip ir milijonų kitų, beprasmė mirtis suteikė jos gyvenimui prasmę ir padėjo, kad šią istoriją išgirstų visas pasaulis.

Anotacija

Anos Frank dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų.  Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen – Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.

Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą – paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu. Jame Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje,  paaugliškas problemas,  gimstančius jausmus, savęs atradimą ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale prieš blogį.

Detalės

Originalas: “Het Archterhuis“, olandų k., 1947
Vertimas: „Dienoraštis“, dienoraštis, 344 psl., Alma littera, 2011

William Golding kuria gana neįprastą siužeto liniją: ideali vieta – sala, nekalti mokyklinukai. Vienas berniukas, vyresnis, tačiau taip pat vos įžengęs į paauglystę, prisiima lyderio vaidmenį – bando įvesti taisykles, sugalvoti būda, kaip visiems išgyventi – visai kaip ir elgtųsi suaugusieji.

Atrodytų, viskas klostosi puikiai, tačiau atsiranda kažkas nepaaiškinamo, kažkas krūmuose, tamsoje, medžių tankynėje; baimės sėkla įsimeta į visų širdis.

Nors aplink nėra nei vieno suaugusiojo, vaikus vis tiek riboja metų metus į galvas kalti apribojimai. Pavyzdžiui, kad negalima skriausti silpnesnio ir mažesnio už save. Kol šis tabu nėra sulaužytas, gyvenimas saloje nuostabus, tačiau vieną dieną nutinka neišvengiamas dalykas ir viskas pasikeičia.

Pirmas taisyklių sulaužymas labai nedrąsus, sukeliantis daug klausimų ir graužaties. Tačiau tuo viskas nesibaigia. Vieną kartą nusižengus niekas nebetrukdo eiti toliau. Taip prasideda chaosas bendruomenėje – vienu menku nukrypinu nuo taisyklių. Tai prasideda širdyje, mintyse.

Tačiau taisyklės tam ir kuriamos, kad būtų sulaužytos. Visi žino, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks. Klausimas tik kada ir kaip, o svarbiausiai, kokie bus padariniai.

Mano nuomone, „Musių valdovas“ tai ne paprasta istorija, o metafora į žmonių visuomenę, taisykles, jų paisymą ir laužymą. Apie tai, kas nutinka sulaužius taisyklę.

Knygą rekomenduoju visiems. Jei neįžvelgsite sąsajų su šiuolaikine visuomene, taip bent jau perskaitysi tikrai ne ką mažiau įdomią istoriją apie tai, kaip vaikai vieni mėgina išgyventi negyvenamoje saloje.

Anotacija

„Musių valdovas“ – filosofinis-alegorinis romanas, išgarsinęs rašytoją Williamą Goldingą visame pasaulyje. 1983 autorius apdovanotas prestižine Nobelio literatūros premija.

Lėktuvui sudužus negyvenamoje saloje vieninteliai išsigelbėję – grupelė berniukų. Dienomis vaikai aikčioja iš susižavėjimo pakerėti slėpiningo salos grožio, juos vilioja romantiška perspektyva gyventi robinzoniškai, laisvai, be suaugusiųjų , tačiau naktimis baimę kelia paslaptingas žvėris. Kai berniukai sulaukėja ir vaikiškos jų svajos virsta kraujo troškuliu, išsiruošiama į medžioklę. Drebančia ranka praliestas kraujo lašas pamažu tirpdo ribą tarp žvėries ir žmogaus, pyktis ir kerštas nukrypsta į buvusius draugus.

Detalės

Originalas: “The Lord of the Flies“, anglų k., 1954
Vertimas: „Musių valdovas“, romanas, 264psl., Vaga, 2010

Rama Mohamedas Tomas – našlaitis berniukas iš Indijos lūšnynų – pateko į televizijos šou „Kas laimės milijardą“. Nepaisant to, kad vaikinas niekada nelankė mokyklos ir neturi elementarių žinių, jo gyvenimo patirtis padeda atsakyti į visus klausimus. Žinoma, šou rengėjai įsitikinę, kad toks neišsilavinęs žmogus pats negalėtų atsakyti į visus klausimus, todėl Rama apkaltinamas sukčiavimu. Vaikinui į pagalbą atskuba nepažįstama advokatė ir Rama jai iškloja kaip sugebėjo atsakyti į klausimus. Kiekvienas knygos skyrius pasakoja apie vieną klausimą ir atsakymą, taip verčiant puslapius skaitytojai susipažįsta su Ramos gyvenimo istorija.

Nors „Gyvenimo lošime“ pilna skaudžių temų – pedofilijos, homoseksualizmo, kraujomaišos, smurto prieš vaikus, nusikaltimų – tačiau visa tai užgožiama ir pasakojama visiškai šaltu tonu, lyg tarp kitko. Bent jau man, visi šie žiaurumai nepaliko jokio įspūdžio, galbūt tai ir nuvylė labiausiai. Jei jau kalbama apie tokius dalykus, jie turėtų būtų labiau išvystyti.

Galbūt per daug tikėjausi, tačiau knyga mane nuvylė.

Anotacija

Vikas Swarup (Vikas Svarupas) – indų diplomatas ir rašytojas. „Lūšnynų milijonierius“ (ankstesnė knygos antraštė – „Gyvenimo lošimas“) – pirmas V. Swarupo romanas, sulaukęs pripažinimo ne tik gimtojoje Indijoje, bet ir už jos ribų. Pagal šią knygą sukurtas filmas pelnė aštuonias „Oskaro“ statulėles, keturis „Auksinius gaublius“ ir kelis kitus prestižinius kino meno apdovanojimus.

Padavėjas Rama Mohamedas Tomas laimi galimybę dalyvauti televizijos žaidime „Kas laimės milijardą“. Nors našlaitis Tomas niekuomet nelankė mokyklos ir neskaito laikraščių, jam pavyksta teisingai atsakyti į visus dvylika viktorinos klausimų bei išlošti pagrindinį prizą – milijardą rupijų. Laidos rengėjai netiki, kad čia apsieita be apgaulės. Juo labiau, kad tokios greitos pergalės nesitikintys prodiuseriai dar nespėjo sukaupti prizo pinigų – žadėtojo milijardo. Tad dėl šventos ramybės Tomas apkaltinamas sukčiavimu ir suimamas. Laimė, į kalėjimą įmestam Tomui padeda gabi advokatė. Pasakodamas jai istorijas iš spalvingos savo gyvenimo odisėjos, Tomas pamažu atskleidžia tikrąją priežastį, kodėl ryžosi lošti, ir kaip jam pavyko laimėti…

Detalės

Originalas: “Q & A“, anglų k., 2005
Vertimas: „Gyvenimo lošimas“, romanas, 272psl., Alma littera, 2008

„16 mėnulių“ man patiko. Knyga buvo įdomi, paranormalūs reiškiniai buvo gana unikalūs ir dar niekur nesutikti, ir aš baisiai mėgstu pasakojimus su ilga giminės istorija, kuris buvo ir šioje knygoje.

Bet „16 mėnulių“ man tik patiko. Skaitydama nejaučiau to nekantrumo kirmino, kuris skatintų mesti visus darbus ir pulti prie knygos. Manau, daugiausiai kaltas knygos ištęsimas. Šiame romane buvo per daug laiko, kai skaičiau visiškai atsipalaidavus ir nesijaudinau, ar veikėjams pavyks pagaliau išsikapstyti iš bėdos. Žinoma, buvo ir tokių momentų, kur aš tiesiog prilipau prie puslapių, tačiau tada vėlgi viskas sulėtėdavo ir apimdavo keistas užtikrintumo jausmas, kad viskas bus gerai. Šie dalykai leido lengvai atsiplėšti nuo knygos.

„16 mėnulių“ veikėjai taip pat buvo išvystyti ne iki galo. Itano žodžiai man pasirodė per daug moteriški. Tiesą sakant, visas jo personažas man pasirodė per daug tipinis – paauglės svajonių vaikinas, kuris daro viską, ko ji užsimano. Kur dingo jo vyriškumas? 

Man taip pat užkliuvo knygos veiksmo vieta. Skaitydama, nei karto iš tikrųjų nepajutau, kad kalbama apie Pietus. Toks jausmas, kad ta pati istorija galėjo vykti bet kuriam kitam pasaulio kampelyje. Autorės neperteikė tikrosios Pietų kultūros, kuri, mano nuomone, galėjo puikiai įsipinti į siužetą ir suteikti knygai įdomių detalių.

Vis tik „16 mėnulių“ – gera istorija. Jei knyga būtų perpus trumpesnė, veiksmas vystytųsi gerokai greičiau, išliktų įtampa ir skaitytojai negalėtų atsiplėšti, kol neužverstų paskutinio puslapio. Taip pat nepamaišytų ir šiek tiek labiau išvystyti veikėjai bei išnaudota veiksmo vieta. Tačiau labai didelį pliusą dedu už visus paranormaliuosius veikėjus ir reiškinius, kurie, kaip jau minėjau, man pasirodė gana įdomūs ir originalūs.

Anotacija

Lina Dukein nepanaši į nieką, ką lig šiol buvo regėjęs mažas pietietiškas Gatlino miestelis, ir ji stengiasi nuslėpti savo galią bei prakeiksmą, persekiojantį jos šeimą iš kartos į kartą. Vis dėlto net sodais apaugusiuose, visų užmirštuose Pietuose, kur pilna drumzlinų pelkių ir yrančių kapinių, amžinai paslapties neišsaugosi.

Itaną Veitą, lig šiol skaičiavusį mėnesius, kada galės ištrūkti iš Gatlino, persekioja nakties košmarai: jam sapnuojasi anksčiau nematyta graži mergina. Kai Lina atsikrausto į seniausią ir liūdniausiai pagarsėjusią miestelio plantaciją, Itanas pajunta jai nepaaiškinamą trauką ir pasiryžta atskleisti judviejų ryšį.

Miestelyje, kuriame staigmenų nebūna, viską gali pakeisti viena paslaptis.

Tai kvapą gniaužianti istorija apie paprasto jaunuolio ir ypatingų galių turinčios merginos meilę.

Detalės

Originalas: “Beautiful Creatures“, anglų k., 2009
Vertimas: „16 mėnulių“, romanas, 582psl., Alma littera, 2011

Jose Vasconcelos Library
Meksikas, Meksika

Ši beveik 3800 kvadratinių kilometrų ploto biblioteka buvo pastatyta 2005m. už 98 milijonus dolerių (~245 milijonai litų).

Black Diamond at the Royal Library Copenhagen
Kopenhaga, Danija

Šis bibliotekos priestatas suteikia išskirtinumo ne tik Karališkąjai Danijos Bibliotekai, bet ir pačiam Kopenhagos kraštovaizdžiui. Šis statinys nepaprastai erdvus ir atviras; kas skatina ne tik tyrinėti knygas, bet ir kitas medias.

National Library of Belarus
Minskas, Baltarusija

Visas šios bibliotekos paviršius – LED ekranas. Dienomis paviršius atspindi šviesą, o naktimis kuria įspūdingus šviesos šou.

Halmstad Library
Halmstadas, Švedija

Pastatyta aplink natūraliai išaugusį riešutmedį. Langai, besidriekiantys nuo lubų iki grindų, suteikia nepaprastą erdvės ir šviesos pojūtį.

UCSD Giesel, a.k.a Doctor Seuss Library
San Diegas, Kalifornija, JAV

Ši neįprastos formos biblioteka pastatyta pačioje kanijono viršūnėje.

Mano dvylika knygų

1. Vikas Swarup „Gyvenimo lošimas“ („Lūšnynų milijonierius“)
2. George Orwell „1984-ieji“
3. Ana Frank „Dienoraštis“
4. Vladimir Nabokov „Lolita“
5. Reşat Nuri Güntekin „Čiauškutė“
6. Jane Austen „Puikybė ir prietarai“
7. Bret Easton Ellis „Amerikos psichopatas“
8. Iain Banks „Širšių fabrikas“
9. William Golding „Musių valdovas“
10. Sofi Oksanen „Valymas“
11. Arto Paasilinna „Kaukiantis malūnininkas“
12. Danny Wallace „Jis sako taip“

Dvi alternatyvios knygos

1. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“
2. Anthony Burgess „Prisukamas apelsinas“

Per metus knygoms išleidau 1109,42 litus. Prikdama su visokiomis nuolaidomis bei jau kartą skaitytas knygas, sutaupiau 935,97 litus. Reali suma be nuolaidų būtų buvusi 2045,39 litai.

Perskaičiau 3 vokiečių, po 2 prancūzų, švedų, ispanų, lietuvių, po 1 turkų, lenkų, danų ir  54 JAV ir Didžiosios Britanijos autorių knygas.

Lentelėse mano skaitymai atrodo taip. Turbūt neverta stebėtis, kad vasarą perskaičiau daugiausiai knygų, prasidėjus paskutiniesiems moklso metams mokykloje jų baisiai sumažėjo :(

Taigi, o dabar metas nominacijoms :)

Metų atradimas

Khaled Hosseini

Metų geriausios

Anita Amirrezvani „Gėlių kraujas“
Stieg Larsson „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“
Jean-Christophe Grangé „Purpurinės upės“
Diane Setterfield „Tryliktoji pasaka“
Balys Sruoga „Dievų miškas“

Kitos, vertos paminėjimo

Arthur Golden „Geišos išpažintis“
Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“
John Ajvide Lindqvist „Įsileisk mane“
Isabel Abedi „Lučianas“
Donna Woolfolk Cross „Popiežė Joana“
Erich Maria Remarque „Gyvybės kibirkštis“

Tuščiai iššvaistytas laikas

Stephenie Meyer „Trumpas antrasis Bri Taner gyvenimas“

Pasižadėjimas

Įveikti 2012m. knygų iššūkį :)

Štai ir baigėsi vieni metai, prasideda nauji. Kaip ir visada, prasideda naujais pažadais sau ir kitiems, naujomis viltimis, naujomis svajonėmis. Linkiu, kad visa tai, ko trokštate, virstų realybe :)

Su Naujais – Juodojo Drakono – 2012 metais!