Šioje knygoje skaitytojui tenka pabūvoti vestuvėsi, šeimos susitikime, karo sūkuryje ir dar daugelyje netikėtų įvykių. Visos šios dalys buvo įdomios, dauguma susiję, tačiau nebuvo kažko, kas jungtų visą knygą.

„Blogiau nei mirtis“ atsako į kelis anksčiau kilusius klausimus, pavyzdžiui, iš kur Sukė gavo savo telepatės sugebėjimus.

Taigi, knyga buvo įdomi ir įtraukianti, tačiau tikrai ne geriausia serijoje :)

Anotacija

Po pragaištingo uragano „Katrina“ ir žiaurių vampyrų skerdynių Sukė Stekhaus vėl namuose, šiek tiek sutrikusi, bet saugi ir svajojanti apie ramybę. Ta ramybė primena tylą prieš audrą. Jos vaikinas, gražuolis tigrolakis Kvinas, yra vienas iš dingusių. Bet atsiranda naujas giminaitis, kuris supurto Sukės pasaulį ir paaiškina jos nepaprastų sugebėjimų prigimtį. Ir labai laiku, nes Luizianos vilkolakių ir vampyrų pasaulis susijaukė, o Sukė, ne savo valia virtusi tarpininke, vėl tampa taikiniu. Nustojus draikytis gaurams ir tekėti šaltam kraujui, mergina supranta, kad jos gyvenimas niekada nebebus, koks buvo…

Detalės

Sukės Stekhaus saga: „Miręs iki sutemų“, „Mirusios širdys“, „Mirusiųjų klubas“, „Miręs pasauliui“, „Mirtis už durų“, „Neabejotiniai miręs“, „Gyvi ir mirę“, „Blogiau nei mirtis“.

Originalas: “From Dead to Worse“, anglų k., 2008
Vertimas: „Blogiau nei mirtis“, romanas, 400 psl., Obuolys, 2012

Knygoje atsakoma į daugelį klausimų. Visi istorija pradeda rištis į vieną, įvykiai įgauna prasmę. Įdomu matyti, kaip praeitis daro įtaką dabarčiai. 

Rašytoja sugebėjo tobulai nutaikyti proporciją, kiek paslapčių reikia atskleisti, o kiek dar ne.

Knygą perskaičiau greitai. Užkabino ir įtraukė. Rekomenduoju visies, kam patiko pirmoji dalis :)

Anotacija

Būdami kartu Itanas ir Lina gali atremti bet kokius Gatlino siunčiamus išbandymus. Vis dėlto, patyrusi tragišką netektį, Lina ima trauktis, nusinešdama ir paslaptis, kurios patikrina jųdviejų draugystę. Dabar, kai Itano akims atsivėrė tamsioji Gatlino pusė, trauktis nebėra kur. Persekiojamas tik jam vienam matomų regėjimų Itanas dar giliau įtraukiamas į painią miesto istoriją ir atsiduria pavojingame požeminių koridorių labirinte, skersai ir išilgai išraizgiusiame Pietus, kur viskas kitaip, nei atrodo.

Detalės

Mėnulių saga: „16 mėnulių“, „17 mėnulių“.

Originalas: “Beautiful Darkness“, anglų k., 2011
Vertimas: „17 mėnulių“, romanas, 536 psl., Alma littera, 2012

Kodėl kiekvienam rekomenduoju perskaityti „1984-uosius“? Manau, viena pagrindinių priežasčių ta, kad šios knygos vertė laikui bėgant tik didėja. Kiekvienas skaitytojas knygą gali pristaikyti savo laikotarpiui. Anksčiau tai buvo komunismas, šiandien – vartojimo kultūra ir reklama.

Daktaras Starksas, našlys, savo paties rutinos kalinys, neturi nei daug artimųjų, nei draugų. Visas jo gyvenimas – psichoanalitiko praktika. Per savo penkiasdešimt antrąjį gimtadienį Starksas gauna grasinamą laišką nuo Ražinio. Daktaras turi penkiolika dienų išsiaiškinti, kas yra ponas R., arba vardan giminaičių gyvybės turės nusižudyti.

Sunku pasakyti kažką daugiau neišduodant siužeto. Galiu pasakyti tik tiek, kad po gana ilgo laiko man vėl norėjosi skaityti, knygą buvo sunku padėti. Be jokių abejonių, „Analitikas“ vienas geriausių mano skaitytų psichologinių trilerių.

Anotacija

Dešimties knygų autorius Johnas Katzenbachas – vienas įdomiausių šiuolaikinių trilerių ir detektyvų kūrėjų. Pagal tris jo romanus pastatyti filmai. Daugelį metų dirbęs teismo korespondentu ir apžvalgininku didžiausiuose JAV leidiniuose, jis laikomas psichologinės įtampos meistru. 
Daktaras Frederikas Starksas – pilkas vienišas žmogelis, visą gyvenimą pradirbęs psichoanalitiku, o po žmonos mirties beveik visiškai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Per savo penkiasdešimt trečiąjį gimtadienį jis netikėtai gauna laišką, ir viskas staiga pasikeičia. Gerajam daktarui gresia kerštas už nusikaltimą, kurio jis nė neatsimena padaręs…

Detalės

Originalas: “The Analyst“, anglų k., 2002
Vertimas: „Analitikas“, trileris, 508 psl., Tyto alba, 2006

Visa knyga susideda iš Beitmano gyvenimo nuotrupų – vakarienių su kvailais, pasipūtusiais bendradarbiais prabangiuose restoranuose, kuriuose staliuką reikia rezervuoti prieš pusmetį, kur pokalbiai sukasi apie kostiumų bei vizitinių kortelių palyginimus; prostitučių kankinimo iki mirties; darbo bei sportavimo.

Autorius puikiai perteikė lėkštumą, pradedant nuo dizainerių kurtų apdarų iki mėgstamų albumų, ir žinoma, nužudymų. Šios scenos buvo vienos šlykščiausių, apie kurias man teko skaityti ar matyti. Pats rašymo stilius labai tiko šiai knygai, nes puikiai sugebėjo perteikti nestabilaus žmogaus mintis.

Tačiau didžiulis knygos minusas, kaip ir minėjau, kad nėra istorijos – nei pradžios, nei pabaigos, nei pagrindinio herojaus augimo.

Nežinau, gal aš skaičiau nesusikaupus ar dar kažkas, bet nesupratau šios knygos tikslo, problemos ir pragrindinės minties. Man tai buvo tiesiog gana nuobodžios kažkokio psicho gyvenimo nuotrupos. Deja, bet negaliu rekomenduoti.

Anotacija

„American Psycho“ tapo kūriniu, labiausiai išgarsinusiu šiuolaikinį JAV rašytoją Bretą Eastoną Ellisą. Kaip ir daugelis svarbesnių literatūros kūrinių, šis romanas sukėlė ištisą kontroversijų audrą. Vieni kritikai smerkė knygą už besaikį smurto propagavimą, kiti – pakrikštijo autorių laikmečio kronikininko vardu. Romane Ellisas užfiksavo amoralią, iš vidaus irstančią visuomenę. Romano veiksmas vyksta Manhetene (prasideda 1987 metais per melagių dieną) ir apima maždaug dvejus pasiturinčio banko darbuotojo gyvenimo metus. 26 metų Patrickas Batemanas – aukštesniosios visuomenės klasės jaunuolis, įkūnijantis devintojo dešimtmečio Manheteno japių kultūros kartą. Jis sąmonės srautu pasakoja savo kasdienio gyvenimo rutiną, nuo darbo prestižiniame banke iki pokalbių su kolegomis baruose ar naktinių šėlionių striptizo klubuose. 
Ilgainiui įprastą penktadieninį savo laisvalaikį Batemanas pradeda įvairinti šiurpiomis žmogžudystėmis. Gyvenime didžiausią rūpestį jam kelia nepasitenkinimas savo išvaizda ir kanibalistinių poelgių apmąstymas. Vis dėlto pagrindinis knygos veikėjas yra ne Patrickas, o visuomenė, kurioje jis gyvena. Batemanas – tik susvetimėjusios, kenčiančios ir sužalotos visuomenės produktas. 

Detalės

Originalas: “American Psycho“, anglų k., 1991
Vertimas: „Amerikos psichopatas“, romanas, 394 psl., Kitos knygos, 2010

Atsiprašau, kad buvau dingus… Užklupo kažkokie neskaitadieniai, o ir mokslai spaudžia. Dvylikta klasė – nebe juokas. Visą mano laiką užima piešimas ir mokslai (tiksliau sakant, matematika), o atsiradus laisvai minutei norisi pailsėt, pabėgt ir tiesiog pabūt kartu su brangiais žmonėmis.

Šį mėnesį dar prisidėjo ir ruošimasis Šimtadieniui ir jo repeticijos. Todėl, kad ir kaip gaila būtų, knygoms laiko tiesiog nebeliko. Laiko nebeliko ne tik knygoms, bet ir Knygų mugei : ( Ech… Gal kitais metais.

Tačiau jau visai greitai blog’e atsiras įrašas apie „Amerikos psichopatą“ :)

Pasakojimas buvo lėtas, nuobodus. Nežinau, toks vaizdas, kad knyga buvo rašoma vien dėl pinigų, nes realiai ji nesuteikia jokios naujos informacijos, niekur neveda. Visą „Tamsiąją liepsną“ buvo galima sutalpinti į porą skyrių ir prijungti prie buvusios ar sekančios knygos.

Evė taip pat nei kiek nepaaugo kaip personažas. Nuo pat pradžių prasideda merginos klaidos, kurios tikrai buvo baisiai kvailos ir netgi erzinančios. Santykiai tarp „geriausių draugių“ taip pat nelogiški ir neįdomūs. Visų pirma, jos net nepanašios į drauges, o antra, merginų pykčiai geriausiu atveju atrodė mažvaikiški.

Vis dar negaliu niekam rekomenduoti : /

Anotacija

Po baisios avarijos, kuri pasiglemžė artimųjų gyvybes, šešiolikmetė Evė pradeda matyti žmonių auras ir girdėti jų mintis. Prisilietusi prie žmogaus, ji sužino visą jo gyvenimo istoriją. Vengianti bendrauti su žmonėmis ir norinti atsikratyti savo gebėjimų, Evė naujoje mokykloje randa vietą tik tarp kitų keistuolių atstumtųjų: Mailso ir Heivnos. Bet viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su Deimenu Ogeste — nuostabiu, paslaptingu ir turtingu vaikinu. Deimenas turi magiškų galių, padedančių perprasti merginos jausmus. Kuo labiau Evė įsitraukia į kupiną paslapčių, viliojantį Deimeno pasaulį, tuo daugiau klausimų jai iškyla. Ji nebesupranta, kas per žmogus jis yra ir ar jis apskritai žmogus. Viena nekelia Evei abejonių – ji karštai ir beviltiškai pamilo Deimeną.

Detalės

Nemirtingieji: „Amžinai“, „Mėlynasis mėnulis“, „Prieblandos šalis“.

Originalas: “Dark Flame“, anglų k., 2010
Vertimas: „Tamsos liepsna“, romanas, 304 psl., Alma littera, 2011

Kiek teko skaityti, nuomonės apie „Puolusiųjų“ seriją gana prieštaringos, ji arba labai patinka, arba visiškai išpeikiama. Kaip jau minėjau „Kenčiantieji“ man paliko daug didesnį įspūdį nei „Puolusieji“. Tačiau „Aistringieji“ – tikras nusivylimas…

Kaip ir galima tikėtis, knyga prasideda lygia toje pačioje vietoje, kur baigėsi antroji dalis. Liusė pradeda keliauti į savo praeitus gyvenimus su Pranešėjais, norėdama

Dauguma skaitytojų, manau, labiau domisi meilės linija šioje knygoje, o ne kova tarp gėrio ir blogio, angelų ir demonų. Danielis, geras vyrukas, prieš Kemą, blogą vyruką. Bet ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Skaitant atrodys, kad įvykiai lengvai nuspėjami, tačiau viskas šiek tiek komplikuosis, kai kurie poelgiai paliks klaustukų. „Kenčiantieji“ pažers daugybę mįslių, todėl knyga iki pat galo liks prikaustanti ir įdomi.

„Kenčiantieji“ pasitinka mus naujoje vietoje – nuostabioje Kalifornijoje, Pakrantės mokykla kardinaliai skiriasi nuo Kardo ir Kryžiaus. Saulė, paplūdimiai, neįtikėtini pastatai su langais iki žemės, kuriuose vyksta pamokos. Ne gana naujos vietos, knygoje atsiranda naujų veidų – Šelbė, Liusės kambariokė, ir mielas draugiškas Mailsas. Taip pat knygoje svarbūs ir du Liusės mokytojai, na, užteks pasakyti, kad jie tikrai nepanašūs į jokius kitus : )

Žinoma, dar yra Danielis ir jo nepaprasti sparnai… Rašytoja tikrai pasistengė juos aprašydama. Kaip ir galima tikėtis, vaikino pagrindinis tikslas – apsaugoti Liusę. Tačiau ne tik nuo blogiukų, bet ir nuo jos pačios praeities. Štai čia ir prasideda spėlionės, ką Danielis slepia.

Panašu, kad Lauren Kate išvengė tarpinės – nuobodžiosios – antrosios serijos knygos sindromo. „Kenčiantieji“ man buvo daug įdomesnė ir labiau prikaustanti nei „Puolusieji“.

Anotacija

Atskirta nuo savo mylimojo, puolusio angelo Danielio, Liusė jaučiasi kaip pragare. Jiems prireikė amžinybės atrasti vienas kitą, dabar jis sako, jog turi pasitraukti, kad išgaudytų Atstumtuosius – nemirtinguosius, kurie siekia nužudyti Liusę. Danielis slepia mylimąją Kalifornijoje, „Pakrantės“ mokykloje, kartu su nepaprastai talentingais mokiniais nefilimais, puolusiųjų angelų ir žmonių vaikais. Mokykloje Liusė išsiaiškina, kas yra tie seniai ją lankantys šešėliai, kaip ji gali pažvelgti pro juos į ankstesnius savo gyvenimus. Bet kuo daugiau Liusė sužino, tuo labiau ima įtarti, kad Danielis ne viską jai papasakojo. Jis kažką slepia… kažką pavojinga. Jeigu Danielio nupasakota praeities versija nėra tiesa? Jeigu jai lemta būti su kažkuo kitu?..

Detalės

„Puolusiųjų“ saga: „Puolusieji“, „Kenčiantieji“, „Aistringieji“.

Originalas: “Tornment“, anglų k., 2010
Vertimas: „Kenčiantieji“, romanas, 512 psl., Obuolys, 2011

Dienoraštis pradedamas kai Ana eina keturioliktus metus, o žydai jau turi nešioti geltonas žvaigždes Amsterdame. Ana įprasta graži mergaitė, flirtuojanti su berniukais, šiek tiek įžūli. Tačiau vieną dieną visa Frankų šeima priversta slėptis. Jie persikrausto į puikiai užmaskuotą ir iš anksto rengtą slėptuvę su van Danų šeima. Jiems padeda buvę bendradarbiai ir geri draugai.

Per dvejus metus, kuomet aštuoni žmonės slepiasi mažoje slėptuvėje, pasitaiko visko, būna ir gerų, ir blogų laikų. Bėgant laikui, keičiasi ir pati Anos rašymo maniera, ji susitelkia nebe į gyvenimiškas smulkmenas, o į jausmus. Auga ne tik pati mergaitė, bet bręsta ir jos asmenybė.

Puikiai susidoroję su visais pavojais, Frankai ir van Danai buvo įskųsti jau besibaigiant karui. Šeimos išskirtos, visi išsiųsti į skirtingas koncentracijos stovyklas. Ana Frank mirė likus vos dviems mėnesiams iki išvadavimo. Tačiau didžiausia ironija yra tai, kad mergaitės, kaip ir milijonų kitų, beprasmė mirtis suteikė jos gyvenimui prasmę ir padėjo, kad šią istoriją išgirstų visas pasaulis.

Anotacija

Anos Frank dienoraštis – vienas iškalbingiausių ir labiausiai jaudinančių holokausto liudijimų.  Slapstydamasi nuo nacių Amsterdame su šeima ir draugais, Ana rašė dienoraštį nuo 1942 m. birželio 12 d. iki 1944 m. rugpjūčio 1 d. Ji mirė Bergen – Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio.

Vienintelis iš besislapsčiusio aštuoneto išgyveno tik Anos tėvas, kuris ir įvykdė dukters norą – paskelbė jos dienoraštį. Nuo to laiko dienoraštis išverstas į 55 kalbas, išleistas 25 mln. tiražu. Jame Ana aprašė gyvenimą slėptuvėje,  paaugliškas problemas,  gimstančius jausmus, savęs atradimą ir negęstantį tikėjimą gėrio pergale prieš blogį.

Detalės

Originalas: “Het Archterhuis“, olandų k., 1947
Vertimas: „Dienoraštis“, dienoraštis, 344 psl., Alma littera, 2011