Aprašymas
Ambicingiausias Murakami kūrinys, pelnęs jam prestižinę Yomiuri literatūros premiją. Knygos herojus Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis.
Pamąstymai
Labai patiko – visiškas šlamštas. Tai geriausias būdas apibūdinti šią knygą. Būtų gana sunku paaiškinti savo nuomonę, neatskleidžiant kelių knygos detalių, todėl perspėju tuos, kurie nenori nieko žinoti ;)
Tai pirmoji mano skaityta Haruki Murakami knyga. Be abejo, “Prisukamo paukščio kronikos” žadina norą kuo greičiau versti lapus, bet, deja, tai niekur neveda. Klausimai lieka neatsakyti, veikėjai tai atsiranda, tai dingsta, įvykiai klostosi be jokių didesnių paaiškinimų.
Tik nesupraskit manęs klaidingai, aš nesitikiu, kad visi iki vieno klausimai bus atsakyti. Kartais reikia pasitelkti savo vaizduotę. Sutinku, kad nebūtina paaiškinti kas privertė dingti Kumiko, kokias galias turi Noburu Vataja, kaip jas naudojo ar net kaip Toru Okada gavo žymę. Pagrindinė mintis yra ir to pakanka. Rašytojas nepasakoja ką dirba Riešutinė ir Cinamonas, bet mes galime įsivaizduoti. Nepaaiškinta kur ir kaip keliauja Turu, bet mes ir tai galime įsivaziduoti. Tokią knygą aš galiu skaityti, bet pabaigoje paprasčiausiai palikta gerokai per daug vietos vaizduotei.
Haruki Murakami stengiasi pateikti pagrindinį veikėjus kaip paprastus, niekuo neišsiskiriančius japonus. Bet argi paprasti žmonės nusileidžia į šulinio dugną ir sėdi ten valandų valandas? Ar šešiolikmetės panelės be jokio paaiškinimo ima laižyti trisdešimtmečių skruostus? Koks vyras neparodo jokių emocijų, kai po šešerių vedybinio gyvenimo metų jį palieka žmona? Aš tai nelaikau įprastu elgesiu…
Kaip ir kodėl Toru gavo žymę? Kas buvo muzikantas su beisbolo lazda ir kodėl jis užpuolė Toru? Kaip katinas sugebėjo išgyventi ir po metų nežinios grįžti lyg niekur nieko? Koks buvo leitenanto Mamijos vaidmuo šioje istorijoje? Kaip su visu tuo susijusios Malta ir Kreta Kano? Kodėl Kumiko po šešerių santuokos metų netikėtai pasikeitė? Kas vaikystėje nutiko Cinamonui, kodėl jis nebekalba? Kuo įpatingas “Kas nutiko naktį” skyrius? Kodėl Turi Okada negavo nei vieno Mėjos Kasaharos laiško? Kas ir kodėl parašė kronikas Cinamono kompiuteryje? Kodėl riešutinės vyras nužudytas taip žiauriai? Kas buvo nepažįtamoji skambinėjusi Toru? Klausimams galo nėra…
Apie grožinę literatūrą yra sakoma “Jei kampe yra ginklas, pabaigoje jis būtinai iššaus”. Šiuo atveju, tai netiesa. Knygoje gausu dalykų, kurie atrodo reikšmingi – pavyzdžiui, raudonoji Maltos Kano skrybėlė, “Šarkos Vagilės” melodija. Bet pabaigoje suprantame, kad tie dalykai paminėti vien dėl to, kad gražiai skamba. Tai, mano manymu, buvo didžiausia knygos problema. Buvo gausybė dalykų, kuriuos galima pakeisti, nekeičiant knygos iš esmės. Istorijos apie karą iš tiesų gerai parašytos ir labai įdomios – už tai pliusas Murakami. Bet kodėl ten paminėtas Borisas Kailialupys? Koks tikslas? Kretos Kano istorija, Mėjos Kasaharos laiškai, Cinamono vaikystės nuotykis… Nei vienas iš šių dalykų nesusijęs ir nieko nepaaiškina. Aš nesakau, kad jų čia neturėtų būti, suprantu, kad Antrojo pasaulinio karo įvykiai susiję su mumis. Tiesiog nesuprantu, kodėl Murakami supažindino mus su tiek daug skirtingų veikėjų, tačiau neilgai trukus juos pradangina.
Daugelis žmonių sako, kad Haruki Murakai – genijus, ir jei tu nesupranti jo knygų, esi nepakankamai protingas. Tiesa yra ta, kad žmonės dažnai sakosi supratę knygą vien dėl to, kad bijo pasirodyti kvailesniais už savo pašnekovą…
Galbūt, aš iš tiesų neturiu pakankamai proto suvokti “Prisukamo paukščio kronikų”. Pabaigus knygą, kilo mintis, kad rašytojas tiesiog rašė po vieną skyrių, iš ankto nesugalvojęs istorijos ir jos pabaigos.
Tačiau lenkiu gakvą prieš Murakami ambicingumą, vaizduotę ir vaizdingą rašymo stilių. Manau, kad laikui bėgant susipažinsiu ir su kitais jo kūriniais.
Detalės:
Originalo pavadinimas: “The wind-up bird chronicles” (ang.)
Puslapių skaičius: 584
Leidimas: Baltos lankos, 2009
Įvertinimas: 1,5/3
(1 – nepatiko; 2 – patiko; 3 – labai patiko)
ugne
2010/04/13 at 00:52
o man Murakamis – SUPER! jo knygos traukia kaip magnetas, toks jausmas, kad jis rašo būtent man :)
zhyrapha
2010/04/13 at 19:12
Vieniems – super, kitiems – pusėtins, tretiems – fe :D
Sakyčiau, nėra nei vienos knygos, kad visų žmonių nuomonę apie ją būtų vienoda ;)
Lasītāja
2010/04/13 at 15:27
Neatsakyti klausimai – tai būtina Murakimi kūrybos dalis, kaip ir paslapčiai, katės, džezo barai, dingęs moteris…
zhyrapha
2010/04/13 at 19:13
Kaip ir rašiau, tai pirmoji Murakamio knyga, kurią skaičiau, todėl dar jo dar nepažįstu ;)
Gal pradėjau nuo netinkamos knygos? Kurią Jūs rekomenduotumėte?
Lasītāja
2010/04/14 at 16:55
Aš nesu skaičiusi šį knygą, todėl negaliu pasakyti, ar tai labai tipiškas Murakamio kurinys. Aš pradējau su romanu “Avies medžioklė”, ten viskas yra mislingas, tačiau “Dansu, dansu, dansu” galima rasti įminimą.
Taip pat man patinka “Kafka pakrantėje”, bet pasaulis ten irgi yra absurdiškas, siurrealistinis.
“Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas” yra tradicionesnis fantastiškas romanas, ten beveik viskas yra paaiškinta.
(O dabar man reika pagalbos – klaidų ištaisumą.)
zhyrapha
2010/04/14 at 18:34
Ačiū už patarimus
O dabar pagalba Jums:
“Aš nesu skaičiusi šios knygos, todėl negaliu pasakyti, ar tai labai tipiškas Murakamio kūrinys. Aš pradėjau su romanu “Avies medžioklė”, ten viskas yra mįslinga, tačiau “Dansu, dansu, dansu” galima rasti įminimą.
Taip pat, man patinka “Kafka pakrantėje”, bet pasaulis ten irgi yra absurdiškas, siurrealistinis.
“Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas” yra labiau tradicinis fantastiškas romanas, ten beveik viskas yra paaiškinta.
(O dabar man reika pagalbos – klaidų ištaisymo.)”
Lasītāja
2010/04/14 at 19:04
Labai ačiū!
(Nėra taip blogai, kaip bijojau.)
Kristina
2010/04/14 at 19:09
O man turbūt patys pačiausi – Kafka pakrantėje ir Norvegų giria. Nors skaičiau viską, kas išleista lietuviškai. Man Murakami knygos yra tokios, nuo kurių negaliu atsitraukti. Kaip aš norėčiau nors dalelės tokios vaizduotės :)
Kristina
2010/04/14 at 19:13
Tiesa, man, berods, vos ne dvigubai daugiau metų nei blogo autorei. Todėl siūlau dar “nenurašyti” Murakami ir prie jo sugrįžti. Galbūt kažkas pasikeis? (galbūt ir ne, ne visus rašytojus galime ar turime mėgti). Bet gal kažką daugiau atpažinsite jo kūryboje, praėjus, tarkim, dešimčiai metų.
P.S. visai nenoriu akcentuoti amžiaus kaip pagrindinės priežasties. Jei ką, labai norėčiau apsikeisti vietomis :)
zhyrapha
2010/04/15 at 18:28
Niekad nepametu autoriau po vienos nepatikusios knygos. Kai aptuštės “Laukiančiųjų eilėje” lentyna, būtinai bandysiu dar ką nors Murakamio įveikti ;)
ugne
2010/04/18 at 13:04
Ir aš patarčiau pradėti nuo Norvegų girios, nors ji ir nėra mano mėgstamiausia. Bet joj mažiau mįslių. O dabar dar ir filmą pagal ją stato… Man visada juos įdomu pažiūrėt ir palygint su knygomis, nors visada filmais nusiviliu :)
debesuota
2010/05/09 at 10:49
Taip, iš tiesų labai daug mįslių šioje knygoje. O taip norisi žinoti atsakymus :)
Anafora
2010/06/22 at 13:24
Aš po Murakamio taip ir Japoniją įsivaizduoju…protu nepaiškinamą..sedėti šulinio dugne, išėjusi žmona – tarsi savaime suprantama :)
zhyrapha
2010/06/22 at 22:22
Aš Japoniją visada įsivaizdavau, kaip kažką išskirtinio ir nepaaiškinimo. Bet šios knygos man buvo jau per daug :D